Blogas blogas

Šįvakar pirmą kart žiūrėjau operą. Karmen. Buvo labai gražu! Tik sunkoka išsėdėt sukaupus dėmesį tris valandas. Bet esmė ne tame. Įlipam į trūliką ir tiesiai už mūsų nugarų atsisėda: toks nemaloniai dvokiantis, su gitara, barzdele, ilgais plaukais. Pavadinkim jį hipiu. Tas ilgainiui pradėjo nesveikai žagsėti. Pažvelgiau į savo kolegę, ji žvengia. Man irgi pasidarė linksma. Bet po to pagalvojau, kad jis gali mus apvemti ir šviesos greičiu persėdau kitur. Tada kur buvus, kur nebuvus įlipo kontrolė. Spėkit ar hipis turėjo bilietą? Turėjo, tik viena bėda, lapkričio mėnesio. Bet argi galima jį kaltinti, juk laikas taip greit bėga… Hipis nuolankiai prašė pasigailėti, rusiškai prašė, lietuviškai nemokėjo. Trys pikti, beširdžiai kontrolieriai liepė jam išlipti. Lipdamas lauk, jis pažvelgė į mano kolegę ir pradėjo rusiškai kalbėt, kad jį dabar užmuš ir dar kažką sakė apie komunistus.

Negi jei vairuoji ilgiau nei dvejus metus ir turi naują audinę gali žeminti kitus vairuotojus?

Šiandien mane labai supykdė. Geriau jau vaikščioti pėsčiai, nei būti vienam kely su visokiais pusgalviais. Vairuoju neilgai, vos pusantrų metų. Kelyje esu atsargi, mandagi. Vairuoju 20 metų amžiaus pasatėlį apklijuotą žaliais lapais. Tagi, sustojau sankryžoje, laukiu, kol užsidegs žalia. Už manęs nauja audinė. Užsidegė žalia. Suku į dešinę, bet ten pėstieji, taigi, laukiu, kol jie pereis gatvę ir tada kad pradėjo tas audinėj  pypsint. NU VELNIAS, JUK TEN ŽMONĖS EINA, KĄ MAN VAŽIUOT ANT JŲ? Labai susinervinau jau norėjau lipt iš mašinos ir paklaust, ko jie čia vaidina erelius. Bet žmonės perėjo gatvę ir nuvažiavau. Nesuprantu, kaip tokiem ir teises duoda. Nejaugi, vairuodamas geresnę mašiną gali žeminti kitus?

Šiandien mane traumavo.  O aš tik ledų norėjau nusipirkti. Taigi, velniškai karšta. Aš APSIRENGUS maikę ir džinsus, nes gerbiu save ir aplinkinius, vaikštau apdujus pirmyn atgal parduotuvės klaidžiais lentynų koridoriais. Ir staiga prakvešau: kažkas labai gražiai įdegęs ir raumenuotas praėjo pro mane. Jis buvo tik su LABAI APTEMTAIS triūsikais ir kuprine. O mamyte, tokio nuogo vyro dar nebuvau mačius. Išsigandau ir pasislėpiau tarp makaronų, kad tik netektų prie kasos už jo stovėt. Dar netoliese kažkokios moteriškės jį apkalbėjo, nu tiesiog tokio egzemplioriaus neįmanoma nepastebėt.

Mielos merginos/moterys, jei norit pamatyt gražų pusnuogį vyrą jums visai nereikia važiuoti į kurortus, tiesiog užsukit į maximą. Dabar suprantu, kodėl jų šūkis: “apie viską pagalvota” :)

Buvo vaiski sekmadienio popietė.  Dvi sesytės nutarė aptvarkyti savo fazendos aplinką, nes Bliondinė ruošėsi ten švęsti “paskutinį skambutį”. Jos buvo įpratę, kad vienoje vietoje grėbiant vis iškildavo gelžgaliai, nes ten anksčiau gyvenę senukai nieko per savo gyvenimą turbūt neišmetė - viską kaupė. Ir taip begrėbiant Briunetė užkabino kažkokį didelį daiktą. Bliondinė paimė lopetą ir iškrapštė tą paslaptingai didelį, pailgą ir apvalų geležinį daiktą:

Tigi či bomb, - lyg ir protingai protingai ištarė šviesioji mergaitė.

Aik aik, či belarusą alkūninis velens, - nutarė tamsioji.

Visgi Briunetė paimė tą daiktą ir nunešė į pakrūmę, kad nekliudytų toliau tvarkytis. Neramioji Bliondinė jautė, kad tai bomba, nes žinojo, kad ten, netoliese, buvo frontas, bet negi senieji gyventojai būtų laikę bombą savo kieme?

Parvažiavus namo Bliondinė apie tai papasakojo motinai. Ji giliai supyko ant tamsiosios savo dukters, kad ji lietė tą daiktą. Paskui buvo papasakota ir tėvui, jis gi tuose dalykuose gudriausias, nes armijoj tarnavo! Tėvas nuvažiavo patikrinti ir mus nuramino: tai artilerijos sviedinys, bet jo sprogdiklis išmontuotas ir išimta sprogstamoji medžiaga - jis visiškai nepavojinga.

Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

JAV paštas šių metų gegužės 9 dieną į apyvartą išleis 44 centų vertės pašto ženklus su animacinio serialo “Simpsonai” pagrindiniais herojais: Homer’iu, Marge, Bart’u, Lisa ir Meggie. Šis serialas, jau tapęs Amerikietiškos kultūros simboliu, šiemet švenčia dvidešimtąjį gimtadienį.

GELBĖKIT!!!

Biržuos stichinė nelaimė - prisnigo virš 30cm sniego. Per itin trumpą laiką. Net autobusas nevažiavo. Taigi, visą dieną sėdėt namuose teko… Tas kvailas sniegas nulaužė pušies visas šakas. Kas kompensuos moralinę žalą? Ir apskritai, tas sniegiūkštis nelauktas.

Aš vis dar labai LAUKIU PAVASARIO!

Štai kokie siaubingi vaizdai:

Niekas geriau šiame bloge nepažįsta Pacano geriau už mane. Negana to, kad jis mano giminaitis mes dar dažnai einam į turgų ir valgom bulkutes, na tiesa aš nuo jų storėju, o jis nė velnio! Šiaip Pacanėlis yra geras žmogus.

Išvaizda

Pacano ūgis yra apie šešias pėdas. Nors kai jis labai nelaimingas - susitraukia iki penkių pedų. Jo plaukai žiemą būna rudi, o vasarą tampa visiškai šviesūs. Turbūt dėl UV spindulių poveikio. Jis turi stilių. Rengiasi labai išskirtinai. Pacanas dėl to labai išsiskiria iš minios. Drabužiai nukarę, apipaišyti, ant jų paprastai gali pamatyti, ką jis valgė pusryčiams prieš savaitę. Šukuosena paprastai būna trumpai kirpta arba su kasytėm, tokiom kaip tas blondinas iš žiedų valdovo. Dabar Pacanėlis rengiasi rožiniais drabužiais, matyt, taip šaukia pavasarį.

Mentalitetas

Pacanas yra arogantiškas. Bet labai linksmas. Jį lengva prajuokinti. Pacanas kitų žmonių nelaiko sau lygiais. Jis - lyderis iš prigimties. Be to, jis labai mėgsta ginčytis. Jis, suprakaituoja, jo žandai parausta ir, rėkdamas ir kaukdamas jis tol dėstys savo teisybę, kol tu kuo patikėsi arba mirsi.

Protas

Pacanas labai protingas. Jis geras matematikas, fizikas, literatas. Tiesa, su geografija kiek sunkiau - Pacanas vis dar tvirtina, kad Ispanija, Italija, Prancūzija - Pietų Amerikoje. Be to, Pacanas nemėgsta istorijos, nes ji per daug netiksli.

Talentas

Pacanas - dailininkas, net baigė dailės mokyklą! Jo pavekslais nukabintos visos namų sienos. Tiesa, dėl pernelyg nekruopščios darbo atlikimo technikos mūsų provincijos didžiosios meno ekspertės jo nevertina, bet kaip Pacanas gyvens Vilniuj, jį įvertins, aš žinau. Pacanas moka fotografuoti. Bet man labiausiai patinka Pacano kulinariniai sugebėjimai - jo tortas su kiaušininiu kremu ir šokoladu yra nerealus. Net sunku patikėti, kad tokį įmanoma iškepti namie.

Tikiuosi, kad šis trumpas rašinėlis padės jums geriau pažinti tokią nuostabią asmenybė kaip Pacanas.

Silpnų nervų žmoniems rekomenduojama neskaityti.

Man angina. Aš jaučiu. Vakar grįžau namo visai be jėgų. Netgi užmigau kokiom šešiom vakaro. Mamai negaliu sakyt, kad sergu. Ji ir vėl bus teisi. “Juk sakiau nevalgyt ledų” ” Negalėjai palaukt, kol uogos atšils?” Ir dar nusiųs pas gydytoja, kuri mažiausiai savaitei atleis nuo mokyklos. Dabar labai nėra laiko sirgti. Prasidėjo “bandomųjų egzaminų sesija”. Taigi aš, kaip tikra šarlatanė, liaudies medicinos gerbėja prisiviriau vaistažolių arbatos su medum. Kokius 2 litrus išgėriau. Bet nepadėjo. Tada pažiūrėjus “Daktarą Hausą” pamaniau, kad man padėtų kompresėlis, kurį mama visada man uždėdavo tokiu atveju. Tad ir prasidėjo visos mano bėdos. Mama tą kompresą darydavo su kamparu, nežinau, kas tai per daiktas, bet radau jo spintelėj. Negailėdama sudrėkinau vatą. Uždėjau ant kaklo, ant viršaus maišelį ir dar tvirtai apsivyniojau šaliku. Nuėjau miegot. Jautėsi tokie nemalonūs pojūčiai. Užmigau. Pabundu pirmą valandą nakties. Jaučiu, kad mano kaklas dega. Nusiplėšiu tą kompresą, paliečiu perštintį kaklą, oda kažkokia susiraukšlėjusi. Nueinu į vonią, ant kaklo raudonos dėmės, peršti, degina, plaunu šaltu vandeniu, skauda. Grįžtu į lovą, negaliu kentėti kaip skauda. Patepiau kremu - dar labiau pradėjo perštėti, nuvalau tą kremą ir stengiuos užmigti. Pusę nakties prasivarčiau, labai skauda. Ryte dar blogesnis vaizdas, tos dėmės išryškėję, užvyniojau kaklą skraiste, kad paslėpčiau tą kraupų vaizdą. Dar iki dabar peršti. Štai kaip maždaug viskas atrodo:

Siaubas, tikiuos neliks kokių randų. Mamai rodyt bijau, kad nepradėtų dramatizuot. Apsikritai mane dabar persekioja nelaimės, vakar paslydau ir dribau ant šaligatvio; šiandien mokykloj užkliuvau už laiptelio ir kritau, daug kas matė, kokia gėda… Apskritai pastarosios dienos -  siaubas kažkoks.  Greit visai užsimušiu.

Sunku suvokti, kiek žmogus gali turėti stiprybės, kad galėtų pakelti ranką prieš save. Dėl laisvės savo Tėvynei.

1972m  Kaune susidegino Romas Kalanta. Jis apsipylė benzinu ir sušuko “Laisvę Lietuvai”. Netoliese buvę žmonės dar bandė jį gesinti, tačiau R. Kalanta mirė ligoninėje. Jo užrašuose buvo rastas įrašas: “dėl mano mirties kalta tik santvarka”. Devyniolikos metų jaunuolis buvo apsiskaitęs, grojo gitara, kūrė poeziją, domėjosi hipių judėjimu. Jo tėvas buvo komunistų partijos narys. Po šio įvykio prasidėjo masinės demonstracijos, kurias sovietai negailestingai malšino. Atgijo viltis, kad galima atgauti nepriklausomybę.

Romas Kalanta

1969m protestuodamas prieš tuometinės Čekoslovakijos okupaciją, susidegino 21 metų studentas Jan Palach. Vaikinas apsipylė benzinu ir padegė save Prahos Vaclavo aikštėje. Praeiviai greitai nuslopino liepsną, tačiau po trijų dienų jis mirė ligoninėje. Netoliese buvo rastas J.Palach portfelis su atsisveikinimo laišku, kuriame jis išreiškė protestą prieš Čekoslovakijos okupaciją ir beteisiškumą. Jo laidotuvės virto masine demonstracija. Tais pačiais metais susidegino dar du žmonės: 19 metų studentas Jan Zajic ir keturiasdešimtmetis komunistų partijos funkcionierius Evžen Plocek. Šie aktai sulaukė plataus atgarsio Čekoslovakijoje, paskatino tautą priešintis okupantams.

Jan Palach

Man, kaimo vaikui, labai pasisekę, nes pamačiau Paryžiaus simbolį - nuostabųjį Eifelio bokštą. Jis pastatytas XIXa pab. Pasaulinei parodai, kuri vyko Paryžiuje. Nors pradžioje daug kam nepatiko šis statinys “darkęs Paryžiaus panoramą” ilgainiui jis tapo Paryžiaus simboliu.

Dabar bokštas gražiai, žydrai, apšviestas. Įspūdingas vaizdas. Bet kilti aukštyn buvo begalo baisu. 300m aukšis ne juokas. Tačiau vaizdas atsivėrė begalo fantastiškas. Visa baimė dingo. Visa tai užfiksuota filmuotoje medžiagoje.